Moterys gamyboje

Rgs 23, 2009

 Pasaulinė ekonomika išgyvena toli gražu ne pačius lengviausius laikus. Siekdami išlikti kompanijų vadovai priversti drastiškai mažini veiklos sąnaudas. Siekiant konkurencinio pranašumo pravartu atsigręžti į novatoriškus, o kartais į seniai pamirštus racionalius sprendimus.

Pastebėta, kad nuo neatmenamų laikų svarbų vaidmenį žmonijos ekonomikoje vaidina moterys. Dar akmens amžiaus laikais jos, nors ir nesukurdamos didelės pridėtinės vertės, kruopščiai triūsdavo akmeninėse olose laukdamos pargrįžtant vyrų iš mamutų medžioklės. Šaltose ir tamsiose irštvose jos sukurdavo šilumos ir jaukumo aureolę.

Vėliau, jau viduramžiais moterys ėmėsi kitų pagalbinių amatų: raganavimo, gėlininkystės, prostitucijos. Visa tai žmonių gyvenimą pavertė ir turtingesniu, ir smagesniu.

Tačiau tikrasis moterų panaudojimas ypač išsiplėtojo XIX amžiuje, industrinės revoliucijos metu. Stojusios prie gamybinių įrengimų ir konvejerių linijų moterys tapo svarbia sudėtine ekonomikos raidos, drįsčiau sakyti, apskritai žmonijos raidos sudėtine jėga. Anglijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje penktą ryto sugaudus fabrikų sirenoms tūkstančiai moterų atrasdavo savo numerį prie gamyklos staklių stalo. Vakarų Europoje visi buvo aprūpinti guminiais batais, indais, žvakidėmis, – viskuo, ko tik galėdavo užsimanyti neišrankūs to meto vyrai. Išvaduoti nuo rutininių darbų, vyrai sukūrė futbolą, naujas alaus virimo technologijas, laikraštį, galų gale – internetą.

Net gūdžiu sovietmečiu moterys nenuėjo į antrą planą. Jų rankoms esame dėkingi už pastatytą BAM’o magistralę ir Kauno HES. Su motiniška meile jos įrengė kopų įtvirtinimo infrastruktūrą Lietuvos pajūryje. O ar galėtume per dvi valandas skrosdami vėją iš Vilniaus pasiekti tą patį pajūrį, jei čia kažkada nebūtų darbavęsi moterų valdomi sunkiasvoriai volai ir buldozeriai?

Moterys pasižymi švelnesniu charakteriu, kruopštumu, didesne atjauta nei vyrai. Joks mūrininkas vyras nesugebės taip lygiai sukrauti plytų, iškuopti po linksmo draugų vakarėlio prišnerkštų privataus namo ar biuro patalpų. Nereikia pamiršti, kad už darbą – pabrėžiu, pakankamai kokybišką nekvalifikuotą darbą – moterims mokamas apie 30 procentų mažesnis atlygis nei stipriosios lyties atstovams. Ekonomija akivaizdi. Pabandykime paskaičiuoti, kiek Valstybė sutaupytų, jei būtų įteisinta 12 ar 16 valandų trukmės moterų darbo diena. Manau, atsakymas aiškus.

Mieli žiūrovai, esu įsitikinęs, kad mūsų Vyriausybė ieškodama stebuklingų išsigelbėjimo kelių taip pat turės atsigręžti veidu į moteris. Juk jų vidutinė gyvenimo trukmė gerokai ilgesnė už kitų. Logiška, kad atitinkamai turėtų būti pailgintas ir moterų išėjimo į pensiją amžiaus cenzas. Per papildomus 10 – 15 darbo metų jos sėkmingai galėtų triūsti statybose, atlikti valymo darbus ar nesudėtingus buhalterinius skaičiavimus. Tikiu, kad papildomas priverstinis moterų darbas gamyboje padėtų užkamšyti Sodros biudžeto skyles, leistų Valstybei sėkmingai konkuruoti pigios darbo jėgos rinkoje. Nenusigręžkime nuo jų, sudarykime sąlygas joms darbuotis gamyboje.

Iki susitikimo kitą sekmadienį.