Tapo nereikalingi

Rgs 15, 2009

 

Lietuvai 2004 m. įstojus į Europos Sąjungą, Vilniuje, Klaipėdoje ir mažesniuosiuose šalies miestuose atsirado didžiulis poreikis gyvenamajam būstui ir patalpoms verslo įmonėms įsikurti.

Buvo patalpų didelis stygius, neužteko visiems norintiems. Dėl deficito barniai kildavo ir nepasitenkinimai. Deja, dažnas tik loti ir sugebėjo. Padėtis buvo užbuksavusi, iki pakol nečiupo į rankas kastuvų keletas vyrų ir nepasakė: „Gana! Statysim!“.

Užvirė pragariškai sunkus darbas. Statytojai lenkė nugarą ir nėrėsi iš kailio. Būrėsi „Hanner“, „Ranga IV“, „Eika“ brigados.

Ne pelnas ir prabanga statytojams rūpėjo, o siekis aprūpinti būstu jaunas šeimas, tarnautojus ir vadybininkus, invalidus ir menininkus. Vienas po kito šie kūrėsi moderniškuose ir dailiuose daugiabučiuose, užsitikrindami sau europinio gyvenimo standartą.  Kiti nekantriai laukė eilėje ir ragino statytojus skubėti.

Neskaičiuodami darbo valandų, netausodami sveikatos ir energijos dirbo statytojai, lenkė nugarą ir nėrėsi iš kailio. „Lie – tu – va“ – pro sukąstus dantis keldamas šiupelį patriotiškai košdavo dažnas. Lietuva statėsi ir plėtėsi.

Gavosi taip, kad statytojų dėka daugelis gerokai pagerino savo buities ir gyvenimo sąlygas.

Viskas klojosi neblogai, kol staiga kaip pasakoje vėjas papūtė iš kitos pusės – atėjo krizis. Lietuviai kaip išprotėję nustojo skolintis ir pirkti butus. Statytojai statybose liko vieni. Pinigų ir komforto vergai atsuko nugarą savo laimės kalviams.

– Vartotojų elgsenos pokytis – kaip spjūvis šlapiu skuduru į veidą. Jeigu anksčiau per mėnesį nupirkdavo labai daug butų, dabar nuperka labai mažai. Butai nebebrangsta. Yra daug tuščių butų, – sakė Nelaimutis Pinkevičius.

– Ar jums buvo paaiškinta, kodėl staiga tapote nereikalingi?

– Niekas mums to neaiškino. Tiesiog buvo pasakyta, kad patalpos, kurias pastatėme, tapo nebepaklausios. Keistas sutapimas – buvo labai paklausios, ir še tau, staiga – nebepaklausios, – nudelbia akis Nearvydas Avulis.

– Ar visuomenė bent jau išreiškė užuojautą, palaikymą?

– Jokie užuojautos žodžiai neišreiškia to skausmo ir nevilties, kuriuos jaučiu. Apgautas gyventojų esu labai vienišas, – atviravo N. Pinkevičius.

Tik pūslės šiandien puošia gruoblėtas statytojo rankas. Šiandien jis – visuomenės užribyje, šiandien jis – atmata.