Žalgirio mūšį prisimenant

Lie 15, 2009
Kviesdami Skaitytoją paminėti Žalgirio mūšio vardo paminėjimo 1000-metį siūlome įsigilinti į šio mūšio prasmę ir naudą šių dienų kartoms.

Žalgirio mūšis – tai lyg išsiliejusi perpildyta taurė kančios ir pažeminimo, tai – moters, vardu Lietuva, išdidus galvos pakėlimas, drąsus žvilgsnis priešui į akis, tai lyg pasaulis.

Lietuvių kilmės lenkų karalius Jogaila, vadovavęs lenkų kariuomenei, buvo atsakingas ir už mūsų, lietuvaičių, dalinių veiksmus. Šiems vadovavęs Didysis kunigaikštis Vytautas, be kita ko – Jogailos pusbrolis. Drauge su šiais kariais mūšyje mums talkino ir broliška gudų tauta.

Priešininkai gi – vokiečių, čekų, anglų ir kitų Europos tautų riteriai, samdiniai ir dykūnai.

Atvirai sakant, Jogaila nebuvęs puikus strategas, o tai žinojo ir jo pusbrolis Didysis kunigaikštis Wytautas. Todėl šis turėjo sau patylomis susikūręs savarankišką planą, kaip įveikti priešininką.

Kai Jogailos daliniams ėmė nesisekti, Wytautas mirktelėjo akimi Jogailai ir apgręžė savo karius, neva, trauksis jau iš mūšio. Tas įkvėpė vokiečių karius, jie dar džiugiau puolė lenkus. Tačiau Vytauto tai buvę paskaičiuota – jis su kariais nužygiavo tiek, kad iš mūšio lauko jų nebesimatytų, o tada smogė vokiečiams iš šono. Tas buvo be galo netikėta vokiečiams ir šį smūgį galime vadinti triuškinančiu, nulėmusiu lietuvių, lenkų ir gudų pergales.

– Žožožo, – taip pakomentavo šiuos įvykius istorikas prof. A. Bumblauskas.

Lietuva, didžiuojamės Tavimi ir Tavo sūnumis (ir dukromis)!