Laiškas-atsakymas į 04.23 išspausdintą vieną straipsnį

Geg 26, 2009
Pateikiame skaitytojui kitokią nuomonę-atsakymą į 04.23 publikuotą dienraščio „Klaipėda“ straipsnį.

„Aš – artistas ir tarnauju jums“

Nuo scenos nukritusio violončelininko laiškas

Mieli klaipėdiečiai, leiskite jums nuoširdžiai padėkoti už jūsų aplodismentus ir jūsų šilumą, kurią jaučiau iš jūsų per paskutinį mano koncertą su Lietuvos valstybiniu simfoniniu orkestru balandžio 18 d. Straipsniai apie tai, kas nutiko su manimi koncerto metu ir vėliau dvelkia prisitaikėlišku cinizmu (galbūt pataikaujant orkestro vadovo G.Rinkevičiaus kaprizams ir nuotaikai). Neklausiama, ar artistas susižeidė, nesidomima, kad atstumas nuo kėdės iki scenos krašto buvo pavojingai mažas.

Komentarai internete, išreiškiantys jūsų susirūpinimą manimi dėl to kas įvyko ir dėl mano ateities, liudija, kad žmogiškumas išties jums yra didžiausia vertybė. Labai jums ačiū. Čia pat noriu nuraminti tuos gerus žmones ir patikinti, jog mano ateitis tikrai bus graži. Esu laimingas žmogus, kurį nuolatos lydi sėkmė. Antai, tikras stebuklas, kad per įvykį visiškai nenukentėjo mano violončelė!

Įvykis, kuris galėjo baigtis tragiškai, meno vadovui Rinkevičiui rūpėjo tik tiek ar aš buvau girtas. Patikėkite, girtas žmogus nesugebėtų krisdamas žaibiškai įvertinti situacijos ir sėkmingai nusiristi kūlversčiu nuo laiptų žemyn galva. Noriu padėkoti žmonėms (gerb. p. Lukoševičiui ir kitam ponui, kurio nepažįstu), puolusiems man padėti nukritus nuo scenos. Įvertinęs, jog rimtos traumos nepatyriau, pasiėmiau instrumentą, oriai užlipau (straipsnyje ciniškai išsireiškiama – užsiropščiau) ant scenos ir jums nusilenkiau. Priėjęs prie manęs maestro kone įkišo savo nosį man į gerklę, tikėdamasis užuosti alkoholio kvapą. Grįžęs prie savo pulto, atrodė vis dar negalėjo kažko suprasti, klausinėjo kolegų, ar aš girtas. Šurmuliuojant salei aš dar kartą atsistojau ir jums nusilenkiau, patvirtindamas, jog su manimi viskas tvarkoje. Matydamas sutrikusį Rinkevičių, aš išraiškingai stryku parodžiau auftaktą, leisdamas suprasti, kad galime groti toliau. Tuomet, kaip jūs matėte, dirigentas, įsiūčio pagautas, priėjo prie manęs ir privertė palikti salę. Ką gi, gaila, kad atėmė iš jūsų galimybę matyti mane toliau muzikuojantį ir visiškai atsidavusį jums.

Nors skaitydamas jūsų komentarus randu nuomonių, kad atrodžiau niekuo neišsiskiriantis iš kitų, teisybės ir sąžiningumo dėlei turiu prisipažinti, kad prieš koncertą juokingai mažą porciją alkoholio vis tik išgėriau. Dėl to, nenorėdamas nusižengti savo principui visada sakyti tiesą, rašydamas pasiaiškinimą darbe tai pripažinau ir suteikiau teisinį pagrindą atleisti mane iš darbo. Ir atleido mane ne šiaip kaip nors, o taip, kaip įsakė Didysis Maestro – „Jokių prašymų išeiti savo noru nepriimti! Tik pagal DK straipsnį Nr. 235, 8 dalį, t. y. šiurkštų darbo pareigų pažeidimą.“ Uch! Kad ir visi kiti bijotų!

Galiu sutikti su nuomone, jog net ir nedidelis kiekis alkoholio – tai nepagarba klausytojui ir kolegoms. Bet kur kas didesne nepagarba klausytojui laikau nesurepetuotų kūrinių atlikimą, dirigento pykčio, pavydo ir keršto priepuolius.

Atleiskite, bet jeigu jau koncerte, kurio parinktame repertuare orkestrantai verčiami užtraukti „paskutinį sekmadienį…“ ir „pomogi mne …“, alkoholis visiškai netrukdo, o tik padeda ryškiau perteikti atliekamo kūrinio emociją.

O ką jau besakyti apie Tango?! Neįsivaizduoju, kaip galima jį atlikti tik ramiai sėdint ir nebandant judėti kartu su muzika (bent tiek, kiek tai įmanoma sėdint ant kėdės)? Juk tai absoliučiai nekenkia tiksliai atlikti grojamą partiją. Net jeigu šokis baigiasi nučiuožimu žemyn galva, vis tiek šokti verta! Ir po visko, kas įvyko, man būtų didžiausia gėda apkaltinti salės vadovybę ar orkestro tarnybą dėl nesaugių darbo sąlygų ir pradėti bylinėtis. Aš – artistas ir tarnauju jums!

Beje, ar nežinodama, ar siekdama pigaus populiarumo, straipsnio autorė (Asta Aleksėjūnaitė „Klaipėda“, 2009 04 21) meluoja, teigdama jog tuo metu, kai aš nukritau, orkestras grojo Aleksandro Zacepino kūrinį „Padėk man“ iš kino filmo „Briliantinė ranka“. Atliekant minėtą kūrinį, aš jau buvau palikęs salę ir užkulisiuose klausiausi kaip netekę manęs kolegos varganai dainuoja „pomogi mne…“ Iš tiesų sakau jums: jei būčiau turėjęs progą būti scenoje ir sudainuoti šį gabalą, būčiau išsiskyręs kur kas įspūdingiau, nei krisdamas nuo laiptų.

Nesunku numatyti kaip įvykiai klostėsi po koncerto. Į persirengimo kambarį įbėgęs Rinkevičius visų akivaizdoje į mane rodydamas pareiškė, kad „Šitas(!) žmogus daugiau orkestre nebedirba“. Pasiūliau jam elgtis santūriau ir manęs negąsdinti. Matydamas, jog nebijau, maestro visai įsiuto: įsakė iškviesti medikų brigadą, kad patikrintų mano kraują nustatyti girtumui, kurio aš nei nemaniau neigti (nes išvarytas iš salės vėl šiek tiek gurkštelėjau). Įsakymą kažkas uoliai įvykdė ir netrukus atvyko medikai. Tuo metu lauke mane sveikino susižavėjimo mano grojimu neslepiantys žiūrovai. Medikai jau buvo pasirengę vykdyti Rinkevičiaus užgaidas, šiurkščiai bandydami mane įstumti į savo automobilį, o aš pasiruošiau ginti savo teises. Nesižemindamas atsisakiau paklusti jų neteisėtiems reikalavimams. Tuomet maestro įsakė iškviesti policiją, kuri netrukus atvyko. Čia turiu tarti komplimentų ramiems bei inteligentiškiems Klaipėdos policininkams, kurie nepaisydami maestro įgeidžių ir kaprizų, atliko tik tai, ką liepia įstatymas.

Straipsnio autorei priminsiu, kad darbo orkestre netapatinu su karjeros (kilimo aukštyn) sąvoka. Tačiau visiškai įmanoma, kad būtent po šio įvykio, nučiuožęs nuo scenos laiptais žemyn, karjeros laiptais pradėsiu kilti aukštyn. Aš tikiu, kad jums, brangūs klaipėdiečiai, dar ne kartą nusilenksiu.

Labai geras ir įdomus dienraštis „Klaipėda“