Padavimas apie milžinus

Grd 6, 2008
PadavimasMilžinai, pasak liaudies pasakojimų, buvo nepaprasto ūgio žmonės, jie gyveno seniai, labai seniai, dar tada, kai Lietuvoje nebuvo nė vieno miesto, kada visi gyveno giriose, ir tik vos kur ne kur tebuvo matyti kaimeliai ir sodybos.
Milžinų, kurių vardus išlaikė mums liaudies padavimai, ūgis buvo toks didelis, jog į savo pirštinės vieną pirštą galėjo sudėti dvidešimt žmonių. Milžinai kariavo su daugeliu šiaurės tautų, kurios dažnai plėšdavo Lietuvą. Sunaikinę priešininkus,jie savo pergalės atminimui pildavo didelius kauburius.
Taip pas mus atsirado milžinų kalnai. Kalnus jie pildavo šitaip: nueidavo į Baltijos pajūrį, prisisemdavo pilną batą smėlio, parnešdavo ir išpildavo. Girnikų kalną Šiaulių apskrityje, arti Kurtuvėnų miestelio dviem bato sėmimais supylė milžinas Anžulis, o Šatriją, toje pat apskrityje, trimis sėmimais supylė Alčis savo žmonos Jauterytės atminimui. Ji buvo dailiausia ir stipriausia iš visų Lietuvos bei Žemaičių merginų ir tame kalne buvo palaidota.